Arbatos istorija
Arbatos legendos
Viskas prasideda 2737 m. pr. m. e. Kinijoje. Pasak legendos, kai imperatorius Shennong po medžiu virė vandenį, kad numalšintų troškulį, lengvas vėjas sujudino šakas ir numetė keletą lapų. Jie įkrito į vandenį ir suteikė jam spalvą bei subtilų aromatą. Imperatorius paragavo, pasimėgavo ir paprašė dar. Medis buvo laukinis arbatos medis: taip gimė arbata.
Indijoje kita legenda pasakoja, kad princas Dharma, trečiasis karaliaus Kosjuwo sūnus, buvo paliestas malonės ir nusprendė palikti savo šalį, kad Kinijoje skelbtų Budos mokymus.
Norėdamas tapti vertas tokios misijos, jis davė įžadą nemiegoti devynerius kelionės metus. Tačiau trečiųjų metų pabaigoje jį apėmė mieguistumas ir jis jau buvo pasiruošęs užmigti, kai atsitiktinai nuskynė keletą laukinių arbatos lapų ir juos mechaniškai sukramtė. Arbatos tonizuojančios savybės iš karto padarė savo poveikį: Dharma atsigavo ir iš šių lapų semėsi jėgų likti budrus paskutinius šešerius savo apaštalavimo metus.
Japonijoje istorija būtų šiek tiek kitokia: po trejų metų Bodhi-Dharma, išsekęs, galiausiai užmigo per pamaldas. Prabudęs, supykęs dėl savo silpnumo ir prislėgtas savo kaltės, jis nupjovė savo vokų odą ir išmetė ją ant žemės. Po kelerių metų, grįžęs į tą pačią vietą, jis pastebėjo, kad iš jų išaugo krūmas, kurio jis niekada anksčiau nebuvo matęs. Jis paragavo jo lapų ir suprato, kad jie turi savybę išlaikyti akis atviras. Jis papasakojo apie tai aplinkiniams, ir žmonės ėmė auginti arbatą vietose, kur jis buvo lankęsis.
Nepriklausomai nuo legendos, atrodo, kad krūmai yra kilę iš Kinijos, tikriausiai iš regiono, esančio prie Mianmaro, Šiaurės Vietnamo ir Junnano sienų, ir kad šį gėrimą vartoti pirmiausia pradėjo kinai.
Arbatos tradicijos
Kinijos Tang dinastijos laikais (618–907 m.) arbata tapo populiaresnė, peržengė vaistų ribas ir tapo rafinuotu kasdienio gyvenimo elementu.
Atsirado arbatos namai, ir pirmą kartą arbata tapo meninio įkvėpimo šaltiniu: dailininkai, puodžiai ir poetai sukuria aplink jį sudėtingą, simbolizmo kupiną pasaulį. Vienas iš jų, Lu Yu (723-804), parašo pirmąjį traktatą apie arbatą, Cha Jing arba Arbatos klasika, poetinį kūrinį, kuriame aprašo augalo prigimtį ir kodifikuoja gėrimo paruošimo ir degustacijos būdus. „Arbatos gėrime randama ta pati tvarka ir harmonija, kurios vyrauja visame kame“, – rašo jis.
Tuo metu arbata buvo spaudžiama į plyteles, kurios buvo skrudinamos, po to sumalamos į miltelius ir sumaišomos su verdančiu vandeniu. Į jį buvo dedami tam tikri ingredientai: druska, prieskoniai, surūgęs sviestas… Tibete arbata iki šiol geriama būtent taip.
Song dinastijos laikais (960–1279 m.) atsirado antroji mokykla, kuri savo ceremonijų poetiškumu ir pagarbos paruošimo taisyklėms svarba pranašavo japonų Cha No Yu mokyklą. Arbatos rūšys tapo vis rafinuotesnės, o keramika užėmė svarbią vietą arbatos pasaulyje. Lapai buvo sumalami malūnu, kad būtų gautas labai smulkus milteliai, į kuriuos buvo pilamas verdantis vanduo. Tada mišinys plakamas bambukiniu plaktuku, kol susidaro putos. Šalia šio ritualo, skirto tik dvarui, plinta platesnis arbatos vartojimas, apimantis ir kitas socialines grupes. Pasirodo pirmosios birios arbatos: jas lengviau gaminti dideliais kiekiais, todėl jos gali patenkinti augančią populiarumo paklausą.
Ming dinastijos laikais (1368–1644) imperatoriaus dekretu buvo uždrausta gaminti presuotą arbatą, ir arbata pradėta vartoti tokia, kokia yra dabar: užpilama vandeniu ir užvirinama inde. Šis naujas arbatos gėrimo būdas turėjo įtakos jos paruošimui naudojamiems daiktams ir priedams: taip atsirado moliniai ir porcelianiniai indai. Virdulys pakeitė Tang dinastijos laikų arbatos butelius, o arbatinukas tapo idealiu įrankiu arbatai užpilti. Arbata tapo prieinama plačiajai visuomenei ir eksportas suteikė jai naują ekonominį postūmį.
Japonijoje arbata atsirado VII a. Buddistų vienuoliai keletą kartų iš Kinijos parvežė arbatos sėklas ir bandė jas auginti šalyje. Tik XV a. arbata išplito salyne. Sen No Rikyû (1522–1591) buvo pirmasis didysis arbatos meistras: su juo arbata tapo religija, menu ir filosofija. Tai išreiškiama per sudėtingą ir labai kodifikuotą ceremoniją, kurios tikslas – atskleisti kasdienio gyvenimo mažiausių veiksmų didybę. „Arbata yra ne kas kita, kaip vandens kaitinimas, arbatos paruošimas ir tinkamas jos gėrimas“, – rašė jis.
Europa atranda arbatą
Nuo X a. arbata Kinijai yra svarbiausias eksporto produktas: iš pradžių į Azijos šalis, o nuo XVII a. – į Europą.
1606 m. pirmosios arbatos dėžės atvyko į Amsterdamą, Olandiją: tai buvo pirmasis žinomas ir užregistruotas arbatos krovinys vakarų uoste. Olandų kompanija „Compagnie des Indes Orientales“ tuo metu palaikė nuolatinius ryšius su Tolimaisiais Rytais ir, nepaisant 1615 m. įkurtos savo konkurentės britų kompanijos „East India Company“, išlaikė monopolį arbatos prekyboje iki 1660 m. pabaigos. 1657 m. Thomas Garraway, Londono kavinės savininkas, įvedė arbatą į savo parduotuvę ir laikraštyje paskelbė šį skelbimą: „Šis puikus gėrimas, kurį rekomenduoja visi kinų gydytojai, kurį kinai vadina Tcha, o kitos tautos – Tay arba Tee, parduodamas Sultaness Mead, netoli Royal Exchange Londone. “
Nors iš pradžių arbatos paplitimas susidūrė su dideliu pasipriešinimu – buvo sakoma, kad jos vartojimas vyrams atima ūgį ir malonumą, o moterims – grožį, – arbata greitai tapo svarbiu prekybos objektu. Iš pradžių skirta tik princams, vėliau ji tapo labai mėgstama visų protingų žmonių, kurie lankydavosi kavinėse, netrukus pavadintose „arbatos namais“.
Cromwellas, prieš mirtį, įvedė didelį mokesčių ant arbatos, ir produktas greitai tapo aktyvaus kontrabandos objektu. XVIII amžiuje, jo kaina vėl tapo prieinamesnė ir arbata buvo paskelbta nacionaliniu gėrimu.
Prancūzijoje arbatos įvedimas sukėlė daug kontroversijų, nuo 1650 metų, medicinos sluoksniuose. Tačiau ji tapo labai populiari. Viename iš savo laiškų Madame de Sévigné mini, kad Madame de la Sablière buvo pirmoji, kuri į pieną įdėjo arbatos. Racine buvo ištikimas arbatos gerbėjas, taip pat ir kardinolas Mazarin, kuris ją vartojo podagrai gydyti.
Arbata užkariauja pasaulį
Anglų ir olandų emigrantai arbatos atsivežė į Naująjį pasaulį, kur ji atliko lemiamą vaidmenį Jungtinių Valstijų istorijoje. Šis produktas buvo apmokestintas dideliais mokesčiais, todėl 1773 m. Bostono kolonistai nusprendė boikotuoti jo importą. Gruodžio 16 d. jie į jūrą išmetė uoste stovinčio laivo krovinį: tai buvo Bostono arbatos vakarėlis, kuris sukėlė anglų valdžios represijas prieš Masačusetso gyventojus ir taip pradėjo procesą, kuris vedė prie Nepriklausomybės karo.
Arbata taip pat buvo daug taikesnių kovų priežastis: „Tea clippers“ – lengvų burlaivių, naudotų arbatai vežti. XIX a. dėl milžiniško vartojimo augimo sustiprėjo konkurencija tarp laivų savininkų: didžiuosiuose Rytų jūrų keliuose vyko tikros greičio lenktynės.
Kinai, tuomet vieninteliai gamintojai, nustatė savo taisykles: nepakeliamos kainos, ribotas patekimas į Kantono uostą, atsisakymas keisti arbatą į anglų tekstilės gaminius. Norėdami atsverti šį komercinį spaudimą, anglai nusprendė nelegaliai įvežti opiumą į Kiniją, kad sukurtų priklausomybę – ir taip gautų mainų valiutą – savo prekybos partneriams. Tai buvo opiumo karo, kuris baigėsi 1842 m. anglų aneksavimu Honkongo, pradžia.
XIX a. Kinija nebegalėjo patenkinti vis didėjančios Vakarų paklausos, todėl apie 1830 m. anglai pradėjo plėtoti arbatos auginimą kitose šalyse. 1834 m. Indijoje buvo įkurtos plantacijos, o 1857 m. arbata buvo įvesta į Ceilaną. Cingalų plantacijos iš pradžių turėjo tik eksperimentinę vertę, tačiau 1869 m., po to, kai parazitai visiškai sunaikino kavos plantacijas, arbata tapo pagrindiniu salos turtu.
Arbata taip pat įsitvirtino kitose Azijos šalyse, kurios tapo svarbiomis gamintojomis, anglakalbėse Afrikos šalyse, o pastaruoju metu – Reuniono saloje ir Argentinoje.
Šiandien arbata yra antrasis pagal populiarumą gėrimas pasaulyje po vandens, jos suvartojama apie 15 000 puodelių per sekundę.
Arbatos istorijaĮrašo kategorijų sąrašas: Viskas apie arbatą
Susiję straipsniai
